Gyvenimas, tai daug temų. Tuo jis ir nuostabus. Kalbama, kad mokslas baigia išsisemt, kai kurios jo sritys, šakos visiškai išsemtos, nėra ką tyrinėt. Bet tik ne gyvenimą! Jis toks įvairus, tiek daug ko jame vyksta, tai nuostabu.
Šiandien parašysiu apie gailestingumą. Šita tema skersai išilgai išgvildenta krikščionių. Jie švenčia gailestingumo jubiliejus, gailestingumo metus, kalba gailestingumo vainikėlį. Tai tikrai puiku ir tikiuos, kad dauguma jų nevegetarizmą, mėsos valgymą įsisamonins kaip netiesioginį smurtą, kuris galiausiai perauga į karus. Tikiuos, kad jie nustos interpretuot Dievo įsakymą „nežudyk“. Tikiuos, kad jie supras, jog ne tik žmonės, bet ir gyvūnai su augalais yra sielos, tik skirtinguose kūnuose. Nuoširdi dvasinė praktika ne tik krikščionis, bet ir kitų konfesijų žmones atveda iki gailestingumo vartų. Gailestingumas, tai ir meilė. „Meilė, sakė Šrila Prabhupada, tai nieko nenužudyt“. Jis nesakė, kad meilė, tai dovanos, gėlės, šampanas, kelionės, pinigai, dėmesys, priežiūr ar pan. Tai paprasčiausiai leist kitam gyvent savo gyvenimą. Tai gyvenimo pagrindas. Mūsų tikslas yra suprast, kad kiekvienas čia gyvenam savo gyvenimą ir neturim teisės į psichologinį ar fizinį smurtą.
Taigi, gailestingumas nevaisingos moters ir palikto kūdikio gyvenime. Ką turiu omeny? Karmos keliai klaidingi, sudėtingi, ilgi ir nuobodūs, bet akivaizdu, kad kūdikis paliekamas ne už pačius geriausius praeities darbus. O ir iš moters vaisingumas atimamas ne už gerus nuopelnus. Per daug akivaizdu, kad tai bausmė. Bausmė, tai grubus požiūris, paviršinis. Iš tikrųjų tai pamoka. Nežinau, kaip dabar, bet anksčiau kartais kai kuriuos klasiokus palikdavo po pamokų. Gal ir dabar yra tokia praktika, reiks pasidomėt. Tai, galima sakyt, yra bausmė ir neklusnumą, už pamokų neatlikimą ar pan., bet tai tuo pačiu ir pamoka, kad reikia atlikt pareigas. O vaiko pareiga yra klausyt suaugusiųjų, mokintis ir kt. Blogiausia bausmė yra ta, kuri nevirsta pamoka.
Kas čia dabar pasakys, kodėl kūdikis buvo paliktas, kodėl kažkas nušąlo, nusipjovė koją ar net gimė be jos. Tai būtų tik spėliojimai. Bet ką dabar noriu pasakyt dėl to kūdikio su moterim. Kad mūsų vadinamasis likimas, kas iš tikrųjų yra Dievas, pasirūpina, kad nevaisinga moteris susiranda tą paliktą kūdikį, jį užaugina ir jie tampa abu laimingi. Mano tėvai sakydavo, kad tėvai yra tie, kurie užaugina, o ne pagimdo. Kažkuria prasme taip ir yra. Ir tai taip nuostabiai sutvarkyta! Kartą viena moteris, kuri dar kūdikystėj buvo palikta, po daug metų susitiko su biologine motina ir atsiprašė jos, kad ji buvusi tokia bloga, kad ją net paliko. Tie žodžiai labai palietė mamos širdį. Iš tikrųjų ta akimirka turėjo būt labai įspūdinga.
Gyvenam Kali jugoj, nesantaikos amžiuj, kur motinos ne tik palieka kūdikius, bet net nužudo. Jau tiek stipriai degradavus žmonių sąmonė! Šventraščio „Šrimad Bhagavatam“ 12 giesmėj rašoma, kad Kali pabaigoj motinos net valgys savo kūdikius. Iš esmės žmonės taps gyvūnais, t. y. tokia bus jų sąmonė, nors tebeturės žmonių kūnus. Jau ir dabar kai kurie šiukšlyne, gatvėj gyvenantys žmonės mažai kuo skirias nuo benamių šunų. O kai kurių šunų gyvenimas net geresnis, nes jie turi tarnus ar šeimininkus, kaip čia pavadinsi, kurie jiem nuperka pašaro, veda į kirpyklą, eina kartu pasiaikščiot, kartu keliauja, glosto, myluoja ir dar ką tik nori, įvardija jį kaip šeimos narį.