Gyvenimas – tai daug temų. Tuo jis ir nuostabus. Kalbama, kad mokslas baigia išsisemti, kai kurios jo sritys, šakos yra visiškai išsemtos, nėra ką tirti. Bet tik ne gyvenimą! Jis toks įvairus, tiek daug jame vyksta – tai nuostabu.
Šiandien apie gailestingumą. Ši tema krikščionių yra skersai išilgai išgvildenta. Jie švenčia gailestingumo jubiliejus, gailestingumo metus, kalba gailestingumo vainikėlį. Tai tikrai puiku. Belieka tikėtis, kad gailestingieji vieną dieną supras, jog ne tik žmonės, bet ir gyvūnai su augalais yra sielos, tik skirtinguose kūnuose. Nuoširdi dvasinė praktika ne tik krikščionis, bet ir kitų konfesijų žmones atveda iki gailestingumo vartų.
Gailestingumas – tai ir meilė. „Meilė, – sakė Šrila Prabhupada, – tai nieko nenužudyti“. Jis nesakė, kad meilė – tai dovanos, gėlės, šampanas, kelionės, pinigai, dėmesys, priežiūra ar pan. Meilė – tai paprasčiausiai leisti kitam gyventi savo gyvenimą. Tai gyvenimo pagrindas. Mūsų tikslas yra suprasti, kad kiekvienas čia gyvename savo gyvenimą ir neturime teisės į psichologinį ar fizinį smurtą.
Taigi, gailestingumas nevaisingos moters ir palikto kūdikio gyvenime. Karmos keliai klaidūs, sudėtingi, ilgi ir nuobodūs, bet akivaizdu, kad kūdikis paliekamas ne už pačius geriausius praeities darbus. O ir iš moters vaisingumas atimamas ne už gerus nuopelnus. Per daug akivaizdu, kad tai bausmė. Bausmė, tai grubus, paviršutiniškas požiūris. Iš tikrųjų tai pamoka.
Anksčiau mokykloje kai kuriuos mokinius vasarą palikdavo pataisų išsitaisyti neigiamus pažymius. Vaiko pareiga yra klausyti suaugusiųjų, mokytis ir kt. Blogiausia bausmė yra ta, kuri nevirsta pamoka.
Kas dabar pasakys, kodėl kūdikis buvo paliktas, kodėl kažkas nukentėjo ir pan.? Tai būtų tik spėliojimai. Bet mūsų vadinamasis Likimas, kas iš tikrųjų yra Dievas, pasirūpina, jog nevaisinga moteris surastų tą paliktą kūdikį, jį užaugintų ir kad jie abu taptų laimingi. Iš tikrųjų tėvai yra ir tie, kurie užaugina, ir tie, kurie pagimdo. Ir tai taip nuostabiai sutvarkyta! Net tokia sunki situacija baigiasi palankiai.
Kartą viena moteris, kuri kūdikystėje buvo palikta, po daugelio metų susitiko su biologine motina ir atsiprašė jos, sakydama, kad ji buvusi tokia bloga, jog ją net paliko. Tie žodžiai labai palietė mamos širdį. Iš tikrųjų ta akimirka turėjo būti labai įspūdinga.