Praeitą karštą savaitgalį, šeštadienį audringai prariedėjo Vilniaus Rathajatra. Iš vakaro „Neptūnas“ Varėnoj organizavo žygely aplink tvenkiny, tai mūsų ten 12 susirinkom. Eko žygelis su pirštinėm ir maišais. Rinkom šiukšles palei krantą. Skamba telefonas. „Alio“, – sakau. „Haribol, – sako, – turim informacijos, kad dalyvausit Rathajatroj, tai gal norit ar galit padėt surinkt vežimą?“ Tai negi atsisakysi, galvoju. Po to ir dūmoju kaip kartais viskas vyksta. Kartais ne tu ieškai ir randi tarnystę, bet ji tave susiranda. Ką ten susiranda, tiesiog pasisiūlo tau. Tokia maha mantros jėga ir veikimas. Prašančiam duodama. Kaip ir Kristus sakė, kad beldžiančiam bus atidaryta. Ir kaip girdėjau kartą tokią pastabą, kad nelabai ir reikia galvot, kas ir kada dabar bus, kas ką pagalvos ar pasakys. Tiesiog reikia kuo daugiau daryt palankių dalykų, po to jau sulauksim skambučių, pasiūlymų, palankių aplinkybių. Tiesiog. Bet kokia veikla anksčiau ar vėliau atneš vaisių.
Šįkart netgi teko savotiška garbė užsukt sudaršaną čakrą ant vežimo viršaus, po to pudžiaris paprašė pagalbos. Nu pajaučiau, kad šiemet šita šventė buvo artimesnė, mielesnė, nes nebuvau tik savotiškai žiūrovas. Visada smagiau prikišt rankas.
Buvo daug žmonių, jautėsi šventinė nuotaika. Turėjau skubėt į paskutinį autobusą, tai pasileidau eit Gedimino prospektu, o eisena judėjo irgi prospektu nuo katedros. Kiek atitrūkau, atsisukau ir pamačiau įspūdingą vaizdą. Kai eisenoj būni, vaizdas vienas, iš šono – kitas. Matau labai lėtai judančią eiseną, bet tokią galingą, kad šluoja pakeliui visą neišmanymą, sklindantį iš barų su alkoholiu, tabaku, iš kavinių su savo mėsom ir žuvim, iš knygynų su savo pop tuščia ir galvas kvaršinančia literatūra. Juda eisena, o nuo jos per šimtą metrų sklinda transcendencija, laužanti ir sutrypianti aplink vaikščiojančius aistrą ir neišmanymą. Nors nei vežimas, nei eisenos dydis nė iš tolo nepanašūs į Indijos tokių švenčių mastelius, bet vistiek sklinda galinga šakti. Kai kurie praeiviai su didžiausiom šypsenom filmuoja, mojuoja. Nemanau, kad visi žino kas čia per vežimas ir kas ten trise jame yra, bet jie supranta, kad tai kažkas nuostabaus, didingo, ne teatrališko.