„Paprastų lietuvių palikimas“ tėra antroji mano perskaityta Vydūno knyga. O jų jis parašė nemažai – net 60! Apie ką gi mąsto, rašo ir gyvena Vydūnas šitoj knygoj?
Pirmu sakiniu autorius pasako, apie ką šita knyga. Ji apie tai „kaip menkai mes pažįstame žmones“. Ir toliau dalinas savo įžvalgom, išvadom: šių laikų žmogus nelinkęs suvokti žmonijos ir mūsų būties pagrindo, tik juslėmis suvokia save, daugelis tapęs dvasios silpnaregiais, esama nedaug, išmanančių apie išorinį pasaulį, gyvena apsiriboję savo poreikiais, jų pasaulis tamsus ir tuščias. Kokios išvados! Šita knyga parašyta iki 1912 metų. Tai kiek, paskaičiuokim, laiko jau praėjo? Bene šimtas metelių ir dar daugiau. Kali jugoj, vaidų ir nesantaikos amžiuj tokiam laikotarpy degradacija greita ir didelė. Jei Vydūnas jau tada dejavo esama situacija, tai ką dabar matydamas mąstytų ir kalbėtų? Aišku, sakysim, visais laikais ir visur buvo žmonių, kurie gyvena kaip gyvūnai, ar ne? Buvo, aišku, bet ne tiek daug, kaip dabar. Šitam amžiuj blogis arba labai tamsus, arba plataus masto.
Vydūnas prisipažįsta iš kur tokios jo mintys. Nes jis sutiko žmogų, kuris jam pasirodęs tamsus vienišas ir tolimas neišmanėlis. Nupiešia jis to žmogaus gyvenamosiso aplinkos detalių, jo išvaizdą. Po to jis kalbino tą vienišių ir autorių nustebino jo gilūs netikėti atsakymai. Kaip vienišius nesijaučia vienas? Kaip ir kokia ta pačia šviesa visi alsuojam? Vydūnas filosofas, todėl jam tokie atsakymai pro ausis neprasprūdo. Iškart sumojo daugiau sužinot apie, rodos, tūlą, kaimietį. „Senio žodžiai man nedavė ramybės. Juose slypėjo daug gilesnė prasmė“, – rašo Vydūnas.
Vieną dieną pas jį užsukęs kraštietis perdavė nedidelį ryšulėlį. Ten buvo visokių popierių popierėlių, kurie nuo senatvės jau paplėkę, tai Vydūnas sugalvojo prieš perskaitydamas kas ten ant jų surašyta išskleisti juos padžiūt balkone. Staiga pakilo vėjas ir juos išpustė po visą kiemą. Vydūnas kaip be galvos lakiojo po kiemą ir tuos popierėlius lyg pinigus godžiai rinkos.
Pasinešė jis juos namo, išsidėliojo ir pradėjo skaitinėt. Vienam parašyta: „Visą gyvenimą turėk Dievą savo širdyje ir prieš avo akis, kad visada darytum gera ir širdimi jaustum Dievo įstatymą“. Kitam parašyta: „Būk kantrus ir lauk Viešpaties“. Pilna lapelių su visokiais trumpais užrašėliais. Kažkas kažkam rašo laiškelį iš garlaivio 1864 metų liepos 30 dieną. Jau kitam pasakoja apie audrą, kažkas vos nenuskendo. Paaiškėja, kad čia kažkokiam Indrai Budriui piklausantys laiškai ir laiškeliai. Iš žmogaus, kuris atnešė Vydūnui tą ryšulėlį jis sužinojo, kad tas Budrys padėdavo neturtėliams. Po žmonos mirties jis išdalijo daugelį savo ūkio daiktų ir tenkinosi tik tuo, kas būtiniausia. Gyvuliukus prieš pat mirtį atidavė vienam savo kaimynui. Rado vieną dieną tas kaimynas Budrį prie stalo jau atšąlusį su tais lapeliais ant stalo. Čia Vydūnas prisipažįsta, kad tas Budrius jam toks varganas ir keistokas atrodęs, bet „kartais nenumanom, kokioje šviesoje gyvena kuklūs ir paprasti žmonės“. Prisiminiau Šrilos Prabhupados mintį, kad žmogus turi gyvent išaukštintu mąstymu ir paprastu gyvenimu. Bet šiandien tenka sutikt atvirkštinį variantą, kai pasirenkamas išaukštintas gyvenimas, pragyvenimas auksinių tapetų aplinkoj. Vydūnas tik po Budriaus mirties sužino, kaip jis klydo apie jį kaip apie tamsų kaimietį pagalvojęs, tačiau jo laiškai žmonai parodė, koks jis šviesus buvo. Ir jam brangūs tie laiškai buvo, nes prie jų jis rastas negyvas. Vedos sako, kad žmogus paskutinę gyvenimo akimirką pasilieka mintim, sąmone su tuo, kas jam brangiausia. Kaip mes gyvenom, prie ko prisirišom, kokią sąmonę turėjom, tas mums ir brangiausia paskutinio atodūsio akimirką.
Man patiko Vydūno pasidalinimas šituo gyvenimo įvykiu ir kaip jis, kaip filosofas, tai priėmė, suvokė, išgyveno.