„Paprastų lietuvių palikimas“ tėra viena iš 60 Vydūno knygų! Apie ką gi mąsto, rašo ir gyvena Vydūnas šitoj knygoj?
Pirmu sakiniu autorius pasako, apie ką šita knyga. Ji apie tai, „kaip menkai mes pažįstame žmones“. Ir toliau dalinasi savo įžvalgomis, išvadomis: šių laikų žmogus nelinkęs suvokti žmonijos ir mūsų būties pagrindo, tik juslėmis suvokia save, daugelis tapę dvasios silpnaregiais, esama nedaug išmanančių apie išorinį pasaulį, gyvena apsiriboję savo poreikiais, jų pasaulis tamsus ir tuščias. Kokios išvados! Šita knyga parašyta iki 1912 metų. Tai kiek, paskaičiuokim, laiko jau praėjo? Bene šimtas metelių ir dar daugiau. Jei Vydūnas jau tada dejavo dėl esamos situacijos, tai ką dabar, matydamas, mąstytų ir kalbėtų? Aišku, sakysim, visais laikais ir visur buvo žmonių, kurie gyvena šiek tiek nuodėmingai, ar ne? Buvo, aišku, bet ne tiek daug, kaip dabar.
Vydūnas prisipažįsta, iš kur tokios jo mintys. Nes jis sutiko žmogų, kuris jam pasirodė tamsus, vienišas ir tolimas neišmanėlis. Nupiešia jis to žmogaus gyvenamosios aplinkos detales, jo išvaizdą. Po to jis kalbino tą vienišių ir autorių nustebino jo gilūs, netikėti atsakymai. Kaip vienišius nesijaučia vienas? Kaip ir kokia ta pačia šviesa visi alsuojam? Vydūnas – filosofas, todėl jam tokie atsakymai pro ausis neprasprūdo. Iškart sumojo daugiau sužinoti apie, rodos, tūlą kaimietį. „Senio žodžiai man nedavė ramybės. Juose slypėjo daug gilesnė prasmė“, – rašo Vydūnas.
Vieną dieną pas jį užsukęs kraštietis perdavė nedidelį ryšulėlį. Ten buvo visokių popierių popierėlių, kurie nuo senatvės jau paplėkę, tai Vydūnas sugalvojo prieš perskaitydamas, kas ten ant jų surašyta, išskleisti juos padžiūt balkone. Staiga pakilo vėjas ir juos išpūtė po visą kiemą. Vydūnas kaip be galvos lakiojo po kiemą ir tuos popierėlius lyg pinigus godžiai rinko.
Parsinešė jis juos namo, išsidėliojo ir pradėjo skaitinėti. Viename parašyta: „Visą gyvenimą turėk Dievą savo širdyje ir prieš savo akis, kad visada darytum gera ir širdimi jaustum Dievo įstatymą“. Kitame parašyta: „Būk kantrus ir lauk Viešpaties“. Pilna lapelių su įvairiais trumpais užrašėliais. Kažkas kažkam rašė laiškelį iš garlaivio 1864 metų liepos 30 dieną. Jau kitam pasakoja apie audrą, kažkas vos nenuskendo. Paaiškėja, kad čia kažkokiam Indrai Budriui priklausantys laiškai ir laiškeliai. Iš žmogaus, kuris atnešė Vydūnui tą ryšulėlį, jis sužinojo, kad tas Budrys padėdavo neturtėliams. Po žmonos mirties jis išdalijo daugelį savo ūkio daiktų ir tenkinosi tik tuo, kas būtiniausia. Gyvuliukus prieš pat mirtį atidavė vienam savo kaimynui. Rado vieną dieną tas kaimynas Budrį prie stalo jau atšalusį su tais lapeliais ant stalo. Čia Vydūnas prisipažįsta, kad tas Budrius jam toks varganas ir keistokas atrodė, bet „kartais nenumanome, kokioje šviesoje gyvena kuklūs ir paprasti žmonės“.
Šrila Prabhupada sakė, kad žmogus turi išaukštintai mąstyti ir paprastai gyventi. Vydūnas tik po Budriaus mirties sužino, kaip jis klydo apie jį kaip apie tamsų kaimietį pagalvojęs, tačiau jo laiškai žmonai parodė, koks jis šviesus buvo. Ir jam brangūs tie laiškai buvo, nes prie jų jis rastas negyvas.
Vedos sako, kad žmogus paskutinę gyvenimo akimirką pasilieka mintimis, sąmonėje su tuo, kas jam brangiausia. Kaip mes gyvenom, prie ko prisirišom, kokią sąmonę turėjom, tas mums ir brangiausia paskutinio atodūsio akimirką.